Seimūnai sugudravo. Pajutę perdidelį spaudimą, švietimo įstatymo svarstymą nukėlė į kitą Seimo sesija, kuri prasidės jau po mokslo metų pradžios, kai vidurinių mokyklų naikinimo buldozeris jau bus padaręs savo juodą darbą.

Gerbiami Seimo nariai,

mokinių tėvai su nerimu žvelgia į naujai rengiamus Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimus. Pastebėjome, kad Švietimo ir mokslo ministerija į bendruomenės dalyvavimą švietimo sistemoje žiūri labai ribotai. Skeptiškas nuotaikas bendruomenės atžvilgiu ŠMM perteikia ir Seimo Švietimo komiteto nariams. Formuojama nuomonė, kad bendruomenėms neverta suteikti daugiau savarankiškumo priimant su švietimo sistema susijusius sprendimus, ir Seimo nariams sukeliama abejonių, prieštaraujančių jų partijų rinkimų programų nuostatoms, kuriose yra aiškiai ir nedviprasmiškai numatytas bendruomenių dalyvavimas priimant sprendimus bei bendruomenių aktyvinimas įtraukiant jas į valstybės valdymo vaidmenį, o tai bendruomenėms suteiktų ne tik daugiau teisių, bet tos teisės savaime peraugtų į pareigas, nes bendruomenė, pati priėmusi vienokį ar kitokį sprendimą, jaustųsi atsakinga, todėl aktyviau stebėtų vykstančius procesus. Tai priverstų bendruomenę aktyviau domėtis ją supančia aplinka, kas paskatintų vietoje spręsti daugelį klausimų ir nuimtų naštą nuo valstybės ar savivaldybės institucijų.
„Piliečių, bendruomenės dalyvavimas priimant sprendimus ir konstruktyvi valdymo kontrolė yra įprastas viešojo administravimo reiškinys Vakarų demokratinėse šalyse. Jis pakankamai išplitęs Skandinavijoje, JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje ir kitur. Šios strategijos pasekėjai teigia, kad, pasitelkus bendruomenę, piliečių komitetus, oficialusis administravimas tampa efektyvesnis, naujų programų ir sprendimų priėmimas susilaukia didesnės visuomenės paramos.“
„Svarbus vaidmuo šiame procese tenka bendruomeninių iniciatyvų plėtotei ir jų realizavimui per nevyriausybines organizacijas (NVO), kurios pasaulinėje regioninės politikos praktikoje jau seniai tapo efektyvios ir operatyvios savivaldos garantu.
Šiandien visuomenė yra nušalinta nuo aktualiausių įstatymų ir strateginių klausimų aptarimų, labai menka informavimo sistema. Sprendimai dažniausiai pateikiami kaip jau įvykęs faktas. Remiamasi abejotinos vertės visuomenės nuomonės tyrimais.“
„LR Seimo nutarimu 2003 m. liepos 4 d. patvirtintuose Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatuose skaitome, kad „išplečiamas mokyklų–mokymosi bendruomenių savarankiškumas“. Dabartinės LR Vyriausybės programoje irgi matome, kad iškeltiems švietimo politikos tikslams siekti bus naudojamasi „mokyklų bendruomenių savarankiškumo“ principu. Mano pacituoti strateginiai dokumentai lyg ir aiškiai parodo, kad savarankiška turėtų būti mokyklos bendruomenė, kuri turėtų galimybę pati spręsti einamuosius klausimus. Deja, visai kitokį vaizdą pateikia ruošiamas naujos redakcijos Švietimo įstatymo projektas. Ryto Kupčinsko ir Vidos Marijos Čigriejienės 41 str. 7 d. įstatymo pataisai „Gimnazijos tipui priskiriamos mokyklos, vykdančios švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka akredituotą vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį. Atskiru atveju, kai mokykla yra vienintelė kaimo vietovėje ar miesto pakraštyje, arba kai mokykla turi ilgametes mokymo tradicijas ir gerus pasiekimus tam tikroje specializuotoje ugdymo pakraipoje (muzikos, menų, sporto, etnokultūros, klasikinių kalbų ir pan.) arba kai ji yra konfesinė (valstybės pripažintų tradicinių konfesijų), arba vietos bendruomenės iniciatyva ir sprendimu, gimnazija gali vykdyti akredituotą vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programą ar akredituotą vidurinio ugdymo programą, pagrindinio ugdymo programą ir pradinio ugdymo programą (pagal ilgosios gimnazijos tipą), vadovaudamasi Vyriausybės patvirtinta mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo tvarka.“ Seimo Švietimo komitete pritarta iš dalies. Ar tik neplanuojama iš šios pataisos išmesti žodžius „arba vietos bendruomenės iniciatyva ir sprendimu“? Jei taip atsitiktų, liktų nepatenkinti ne tik visuomenės lūkesčiai, bet ir atsisakyta pačių partijų rinkimų programų nuostatų.
O kaip galima kalbėti apie mokyklos, ypač jos bendruomenės, savarankiškumą, kai ji neturi jokio balso sprendžiant mokyklos egzistavimo klausimą. Galiu pateikti dešimtis pavyzdžių, kai prieš mokyklos bendruomenės valią buvo uždaromos kaimo mokyklos, o vidurinės mokyklos buvo paverčiamos gimnazijomis ar pagrindinėmis mokyklomis. Jokie argumentai neveikia savivaldybių merų ir tarybų narių, keliančių rankas už mokyklų reorganizavimą ar likvidavimą. Ryškiausi to pavyzdžiai, kai savivaldybės tarybos absurdiškus sprendimus tenka sustabdyti tik su teismo pagalba. O kiek tokių sprendimų lieka neapskųsta! Šiame kontekste truputį fantasmagoriškai skamba LR Vyriausybės programos punktas, kad bus siekiama, jog „tėvai, pagrindiniai švietimo sistemos užsakovai, turėtų sprendimo teisę mokyklose“. Manau, kad dabartinis švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius ir jo politinio pasitikėjimo komanda turėtų jausti asmeninę atsakomybę už taip besiklostančią situaciją. Ir tai nėra tušti žodžiai: ruošiant naująjį Švietimo įstatymą yra puiki proga taisyti savo pirmtakų padarytas klaidas, tačiau ruošiamame teisės akte vėl nenumatoma atsižvelgti į mokyklos bendruomenės nuomonę sprendžiant mokyklos likimą“.

„Švietimo reforma nuo pat nepriklausomybės pradžios turėjo tarptautiniu mastu pripažintą viziją. Ji apibrėžė Lietuvos švietimo paskirtį, principus ir svarbiausius ugdymo tikslus, švietimo sistemos struktūrą. Koncepcija, kaip pats iškiliausias strateginis dokumentas Rytų ir Vidurio Europoje, buvo teigiamai įvertinta OECD ekspertų. Kartu su Koncepcija buvo parengta Lietuvos švietimo reformos programa, kurioje buvo sukonkretinti rezultatai, jų vykdymo terminai, atsakingos institucijos. Dokumentus 1992–10–22 aprobavo Lietuvos švietimo taryba, 1992–10–23 — Kultūros ir švietimo ministerijos kolegija. Antrojo švietimo reformos etapo prioritetai patvirtinti Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 906, kuriame nurodyta rengiant strategines programas numatyti reformos prioritetus atitinkančius uždavinius ir priemones“.

Deja, nuo pirminės švietimo koncepcijos buvo pasukta nepateisinamai žalinga linkme. Lietuvos švietimo koncepcijoje buvo fiksuota: „Gimnazija — pagilintą, profiliuotą bendrąjį išsilavinimą teikianti, aukštesnius reikalavimus kelianti mokykla“.
Vėliau gimnazija tampa eiline „atskira ketverių metų pagilintą profilinį bendrąjį išsilavinimą teikianti, aukštesnius reikalavimus mokinių ugdymui kelianti mokykla“. Dar po kelerių metų —„švietimo institucija, teikianti bendrąjį profilinį vidurinį išsilavinimą visiems jo siekiantiems mokiniams ir atverianti jiems platų pasirinkimo galimybių spektrą“.

Keisti pirminę gimnazijos viziją teko dėl naujo eksperimento — profilinio mokymo įvedimo. „ŠMM prieš įvesdama griežtą profiliavimą neįvertino visų padarinių. Moksleivių apsisprendimą ir pasirinkimą labai varžė profilinio mokymo modelio dalykų, kurie atspindi profilį, sustiprinimas ir tik vieno profilio arba vienos pakraipos pasiūla. Mažai buvo atsižvelgta į kiekvieno mokinio gabumus ir polinkius, mokiniui paliekama maža apsisprendimo teisė. Pagal 2006 m. birželio mėnesį švietimo ir mokslo ministro patvirtintą vidurinio ugdymo programos aprašą buvo numatyta atsisakyti griežto profiliavimo“.
Atsisakius profilinio mokymo, nebuvo sugrįžta prie pirminės gimnazijos vizijos. Ir toliau gimnazijos buvo „kepamos“ keičiant tik eilinių vidurinių mokyklų iškabas. Nors visuomenė priešinosi, piketavo, badavo, skundė teismams, rinko parašus, tinklo pertvarka, prisidengus tinklo optimizavimu, ir toliau buvo stumiama.
Akivaizdžiai matyti, kad tokia švietimo reforma naudinga tik ŠMM ir tenkina žinybinį interesą, bet visiškai neatitinka visuomenės, kaip paslaugos užsakovo, poreikių.

„Švietimo ir mokslo ministerija pati nustatė švietimo reformos tikslus, juos įgyvendino, vykdė stebėseną ir kontrolę. Teisinis reglamentavimas, kai Švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota formuoti ir vykdyti valstybinę švietimo politiką, yra ydingas, nes vienai institucijai leidžiama vykdyti švietimo politikos formavimo, vykdymo ir kontrolės funkcijas.“

Pastebėta, „kad švietimo valdymą sukoncentravus centrinės vykdomosios valdžios lygmenyje, kiti švietimo veikėjai nesijaučia turį galių daryti įtaką strateginiams sprendimams. Vienas iš padėties keitimo būdų — Švietimo ir mokslo ministerijai atsisakyti visažinių ekspertų vaidmens ir daugiau įgaliojimų bei atsakomybės suteikti veiksnioms visuomeninėms struktūroms. Be to, reikėtų peržiūrėti strateginių sprendimų priėmimo tvarką sudarant sąlygas aktyviau dalyvauti interesų grupėms bei visuomeninėms struktūroms.“


„Konstatuodami, kad mokykloje matyti vaiko asmenybės vertybinio ugdymo kokybės nuosmukis, kuris nemaža dalimi susijęs su šeimų problemomis, privalome skatinti Lietuvos mokyklas siekti aukščiausios ugdymo kokybės ir įnešti svarų indėlį siekiant visuomenės moralinio, vertybinio atsinaujinimo. Mokykla yra bene vienintelis valstybės turimas įrankis jo siekiant. Mokyklų struktūra neturi būti dogmatiškai primesta iš viršaus ir reikia leisti pasireikšti įvairesnėms steigimo iniciatyvoms. Mokyklos valdymas turi būti pertvarkytas tėvų ir mokytojų savivaldos pagrindais. Reikia stiprinti tą įnašą, kurį mokykla gali duoti bendruomenėms ir Lietuvos regionų gyvenimui.“
„Ankstesnės pertvarkos mokykloje rėmėsi „iš aukščiau nuleistais“ administraciniais potvarkiais ir reikalavimais mokytojui bei mokyklos personalui. Tai be galo išplėtė biurokratinio darbo poreikį ir davė minimalių, jei ne neigiamų, rezultatų ugdymo kokybei. Mūsų siūlymas — mažiau biurokratijos, daugiau investicijų į mokytojo autoritetą, turinį ir vertybes mokykloje.“
„Mūsų akyse pastarąjį dešimtmetį dėl ideologinio eksperimento buvo sunaikinta Lietuvos mokyklos stiprybė, ta tvirtų pagrindų klojimo tradicija, dėl kurios Lietuvos abiturientai buvo pasaulyje vertinami.“

„Mokykloms turėtų būti suteikiamas kuo didesnis savarankiškumas, nes tik pati bendruomenė geriausiai žino, ko jai labiausiai reikia. Tai galima palyginti su šeima, kurios nariai tariasi ir nusprendžia, kaip paskirstyti pinigus, o nesivadovauja reglamentais. Žinoma, šis žingsnis sudėtingas, tačiau per krizę tai — geriausia išeitis. Alternatyvos jai nėra.“

Deja, šiandien „švietimas yra tik deklaruojamas, bet ne tikrasis valstybės prioritetas.“

Tekste panaudotos citatos iš:
• partijų rinkimų programų;
• švietimo sistemos reformos valstybinio audito ataskaitos;
• Lietuvos Respublikos ŠMM Švietimo plėtotės centro švietimo būklės tyrimo apžvalgos;
• šalies ir tarptautinių olimpiadų situacijos analizės;
• ŠMM vadovų interviu žiniasklaidoje;
• prof. Algimanto Dumčiaus „Bendruomenė ir savivalda turėtų būti kartu“.

Lietuvos tėvų forumo tarybos narys
Audrius Murauskas

Kviečiame tėvus ir mokytojus kreiptis į Vaikų linijos specialistus norint pasitarti dėl situacijų, susijusių su patyčiomis.

Suaugusieji gali rašyti laiškus į specialiai tam sukurtą el. pašto adresą. Deja, negalime įsipareigoti atsakyti į visus laiškus, tačiau atsakysime į kuo įvairesnius, o atsakymai bus talpinami viešai internetiniame puslapyje (be jokios rašančiuosius identifikuojančios informacijos).

Kas gali kreiptis?

Tėvai ir mokyklos darbuotojai gali kreiptis su patyčių tarp vaikų problema susijusiais klausimais. Į laiškus atsakinės Vaikų linijos specialistai.

Kaip kreiptis?

Lauksime laiškų iš tėvų, kurių vaikai patiria patyčias, skriaudžia kitus arba yra patyčių stebėtojai. Taip pat specialistai yra pasiruošę atsakyti į laiškus tų tėvų, kuriems svarbu žinoti, kaip galima būtų šviesti vaikus tiesiogiai nesusiduriančius su patyčiomis mokykloje, bei kaip galima būtų vaikus paruošti galimiems išbandymams.

Mokyklos darbuotojai galės pasitarti dėl to, kaip galima būtų padėti vaikui patiriančiam patyčias ir besityčiojančiam iš kitų, bei kokios pagalbos iš mokytojo gali tikėtis vaikai, kurie neįsitraukia, tačiau stebi patyčias savo aplinkoje.

Savo laiške prašome kiek įmanoma išsamiau nupasakoti situaciją (nuo ko viskas prasidėjo, kas yra įsitraukęs ir t.t.). Taip pat prašome laiške nurodyti informaciją apie tai, kas jau buvo daryta, mėginant spręsti situaciją, kokių veiksmų jau buvo imtasi, kas pasiteisino/nepasiteisino.

Laiškuose nereikės nurodyti jokios identifikuojančios informacijos, tokiu būdu norime išsaugoti rašančiojo anonimiškumą. Kadangi panašūs klausimai gali kilti ir kitiems tėvams bei mokyklos darbuotojams, laiškus ir atsakymus talpinsime Vaikų linijos internetinėje svetainėje. Ir prašytume paminėti, kad sutinkate, jog atsakymas būtų paskelbtas svetainėje.

Laiškus kviečiame siųsti adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Negalime įsipareigoti atsakyti į visus laiškus, bus atrenkami kuo įvairesni, kad pavyktų atspindėti sunkumų spektro įvairovę ir apžvelgti skirtingas pagalbos galimybes.

Projektą „Mokyklos darbuotojų ir tėvų švietimas patyčių prevencijos srityje“ remia Nyderlandų Karalystės ambasada. Taip pat šio projekto vystymui renkamos lėšos pirmajame aukojimo portale Lietuvoje - www.aukok.lt.

Lietuvos tėvų forumo tarybos nariai Audrius Murauskas bei Gintautas Bukauskas susitiko su Švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičium bei viceministru Vaidu Baciu.

Susitikimo tikslas — aptarti mokyklų tipų privalumus bei trūkumus. Tėvų atstovų ir ministrų diskusija vyko betarpiškoje, geranoriškumu dvelkiančioje aplinkoje. Švietimo ir mokslo ministras sutiko su tėvų išsakytais argumentais, kodėl privalu išsaugoti tęstinį mokslą vidurinėse mokyklose ar „ilgosiose“ gimnazijose. Juk tęstinio mokslo privalumai akivaizdūs. Dėl švietimo reformos visas vidurines mokyklas pakeitus į pagrindines ir „trumpąsias“ gimnazijas, vaikai kas ketverius metus privalės keisti mokyklą. Vaikui yra sunku adaptuotis naujoje aplinkoje, todėl nukenčia vaiko psichinė būsena, sumažėja motyvacija mokytis, padidėja vykimo į kitą, bet ne artimiausią mokyklą, išlaidos, broliai ir seserys nebegali mokytis vienoje mokykloje, tėvams ir mokytojams sunku per sąlyginai trumpą laiką vieniems kitus geriau pažinti ir sutelkti bendras pastangas vaiko auklėjimui; griaunamos ilgus metus kurtos mokyklos tradicijos, sunaikinami chorai, dramos būreliai, sporto šakų komandos, mokykla praranda galimybę telkti ir stiprinti vietos bendruomenę.

Geresniems ugdymo rezultatams pasiekti labai svarbu, kad stabiliai dirbtų mokytojų kolektyvas, mokinys augtų jam įprastoje aplinkoje, tėvų bendruomenė būtų susitelkusi siekdama bendrų tikslų.

Neverta beprasmiškai ardyti gerai dirbančios mokyklos ir vaikus varu išvaryti iš jiems mielos aplinkos.

Lietuvos tėvų forumo atstovai sutiko su Gintaro Steponavičiaus pateiktais „trumpųjų“ gimnazijų privalumais. Turime puikių pavyzdžių, tokių kaip Vilniaus licėjus, Kauno KTU gimnazija, kur susirenka ypač motyvuoti ir siekiantys aukštesnių mokymosi rezultatų mokiniai. Bet eilines mokyklas pavertus eilinėmis gimnazijomis, gimnazija praranda švietimo koncepcijoje numatytą gimnazijos vaidmenį: gimnazija — pagilintą, profiliuotą bendrąjį išsilavinimą teikianti, aukštesnius reikalavimus kelianti mokykla. Ją paprastai sudaro 9–12 klasės.

Lietuvos tėvų forumo atstovai pabrėžė, kad reikia švietimo tinklo įvairovės su pradinėmis, pagrindinėmis, vidurinėmis mokyklomis ir gimnazijomis. Turi spręsti vietos bendruomenė, koks mokyklos tipas tinkamiausias. Nevalia pažeisti pasirinkimo laisvės bei demokratijos principų.

Tik sveikoje ir stabilioje aplinkoje galime tinkamai išugdyti jaunąją kartą.

Kauno miesto mokyklų bendruomenių iniciatyvinė grupė

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimui

Lietuvos Respublikos vaiko teisių kontrolieriaus įstaigai

Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai

Kreipimasis

dėl teikiamo švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto
(dėl tęstinio mokymo vidurinėse mokyklose

ar ilgosiose gimnazijose)

2010 m. balandžio 13 d.

Kaunas

Dauguma mokinių tėvų bei mokytojų sunerimę dėl naujai rengiamo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimų. Pastebėjom, kad visiškai nėra atsižvelgiama į mokinių tėvų bei mokytojų pageidavimus, ne kartą išsakytus tiek tiesiogiai ŠMM, tiek pateikus įvairių tyrimų rezultatus, vaikus mokyti vidurinėje mokykloje ar ilgosiose gimnazijose nuo 1 iki 12 klasės ar pradinėje nuo 1 iki 4 klasės ir vidurinėje tęstinėje gimnazijoje nuo 5 iki 12 klasės.

Tėvams bei mokiniams yra priimtinas tik tęstinis mokymas, nes vaiko ugdymui reikia sutelkto visų ugdymo grandžių tęstinio darbo. Tėvams bei mokiniams nėra priimtinas vaiko mokymo įstaigų keitimas kas 4 ar net kas 2 metus. Vaikui yra sunku adaptuotis naujoje aplinkoje, nes nukenčia tiek vaiko psichinė būsena, tiek mokymosi motyvacija. Tą puikiai parodo ŠMM užsakymu atlikti tyrimai, kurie skelbiami http://www.smm.lt/svietimo_bukle/tyrimai_kiti.htm Mokyklų tinklo pertvarkos socialinis poveikis.

Tyrime pažymima, kad „pertvarkos politiniai oponentai dažnai kelia argumentą, jog pagrindiniai mokyklų tinklo optimizavimo motyvai anaiptol ne mokinių interesai ir švietimo kokybė, bet demografinė krizė ir noras turėti pigesnį, mažiau išlaidų švietimą“[1]. Tėvai, mokiniai ir mokytojai mano, kad noras turėti pigesnį, mažiau išlaidų reikalaujantį švietimą užgožia mokinių interesus ir švietimo kokybę. Juk tyrime pripažįstama, kad „... ugdytinių gerovė, jų interesai demokratinėje humanistinėmis vertybėmis grįstoje švietimo sistemoje yra ir turėtų būti aukščiau visko“[2]. Pastebėta, kad prievarta uždarant vidurines mokyklas ir jas pertvarkant į pagrindines ar gimnazijas, mokyklų skaičius nesumažėjo (mokyklų skaičius sumažėjo tik dėl demografinės situacijos), padidėjo tik išlaidos nuvykimui į kitą, bet ne artimiausią mokyklą. Dėl to drįstame teigti, kad vien tik pakeitus mokyklos tipą ir privertus mokinius keliauti į kitą, bet ne į artimiausią mokyklą, ekonominis efektas yra minusinis.

Tyrimo autoriai pripažino: „... tyrimo metu buvo nustatyta nemažai faktų, liudijančių, jog kai kuriuose ruožuose tinklo pertvarka iš tiesų sukuria problemas ir vyksta skausmingai. Vadinasi, tyrimo ataskaitoje galima rasti daug pagrįstų mokslo faktų, kuomet vieni iš jų liudija tinklo pertvarkos sėkmę, kiti gi rodo jos problemiškumą. Jei nėra aiškaus ir lemiamo kriterijaus, kuomet tinklo pertvarką laikyti esant sėkmingą ir socialiai teisingą (arba nesėkmingą), tai interpretuojant šio tyrimo rezultatus galima susidurti su neišsprendžiamais prieštaravimais. Tokiu būdu tyrimo autoriai laikosi nuomonės, kad svarbiausias, lemiamas tinklo pertvarkos sėkmės kriterijus yra vaikų interesai ir švietimo kokybė (prielaidos tai kokybei garantuoti).“[3] Siekiant pirmiausia tenkinti mokinių interesus pertvarkant mokyklų tinklą, reikia atsižvelgti būtent į kylančias problemas ir aukščiausiu valstybės valdymo lygiu suabejoti mokyklų tinklo optimizavimo būtinybe pasirinktu modeliu „4+4+4“, kuris akivaizdžiai netinka. Vienas iš tokio netinkamumo pavyzdžių, aptartas Tyrime:

„Savita pertvarkos pasekmė ir problema yra ta, kad atsiranda savitas, anksčiau nežinomas mokyklos ir jos kultūros tipas - didelė pagrindinė mokykla, turinti nuo 500 iki 800 mokinių. Tai 11-16 m. paauglių mokykla. Akivaizdu, kad susiklosto psichologiškai specifinis mokinių kontingentas, su kuriuo pedagogams labai sunku dirbti. Padėtis savaip komplikuojasi ir tuomet, kai iš tokios mokyklos gimnazijon išeina dalis pajėgesnių 8-9 klasių mokinių. Mokykloje lieka mokslui mažai motyvuoti mokiniai. Dabartiniai pedagogai visumoje yra nepasirengę su tokiu kontingentu dirbti. Tam neparengia nei aukštosios mokyklos, nei pedagogų kvalifikavimo sistema, tam nepakanka ir ankstesnės pedagogų patirties. Anksčiau pedagogų susikurti, dešimtmečiais išbandyti ir pasiteisinę darbo metodai staiga nebetinka. Pagrindinis veiklos uždavinys- kaip rasti bendrą kalbą su paaugliais, kaip patraukti juos mokymosi veiklai, kaip tokioje mokykloje sukurti palankią edukacinę aplinką?“[4] Manome, kad praėjus ketveriems metams po tyrimo išvadų, padėtis nepasikeitė ir tyrimo autorių siūlymas „... griauti mitą, kad pagrindinė mokykla – problemiška mokykla. Reikia turėti labai sėkmingai veikiančių pagrindinių mokyklų pavyzdžių ir juos išreklamuoti. Reikia formuoti sampratą, kad pagrindinė mokykla nėra bloga mokykla a'priori“ iš esmės reiškia prievartinį tinklo modeliavimą pagal minėta formulę „4+4+4“, neatsižvelgiant į tėvų, kaip paslaugos užsakovų, bei mokinių interesus.

Tyrimo autoriai nurodo, kad „ypač skaudus smūgis besikuriančiai pagrindinei mokyklai suduodamas tada, kuomet prisidengus lozungu –„sprendžia steigėjas“ - greta reformuotų pagrindinių mokyklų tinklo dėl kokių nors konjunktūrinių motyvų ar tiesiog gudraujant yra paliekamos ilgosios vidurinės ir/arba ilgosios gimnazijos. Tuomet toje vietovėje sugriūva visa tinklo pertvarkos logika. Iš karto sutrinka mokinių srautai, kadangi aktyvesni ir įtakingesni tėvai žūtbūt siekia vaikus vežioti į jiems įprastą vidurinę mokyklą“[5] Šiuo metu situacija mažai kuo pasikeitusi, nes tėvai iš tikrųjų nori, kad jų vaikai turėtų tęstinį mokymąsi vienoje mokykloje, kad broliai ir seserys mokytųsi vienoje mokykloje. Laikas pagaliau suabejoti pertvarkos modeliu „4+4+4“ nauda. Dabar dar metas tai padaryti, kai iki pertvarkos pabaigos liko dveji metai.

Kviečiame pažvelgti į mokyklų tinklo pertvarką, įvertinant realius mokinių poreikius, tėvų ir mokytojų nuomonę, patirtį.

Primygtinai prašome įstatymais ir poįstatyminiais aktais užtikrinti tęstinį mokymą. Ir nesvarbu, kaip mes vadinsime mokyklas – vidurinėmis mokyklomis, ilgosiomis gimnazijomis, progimnazija ir gimnazija „po vienu stogu“. Svarbu, kad ir po 2012 metų būtų užtikrintas tęstinis mokymas.

Iniciatyvinės grupės vardu

Audrius Murauskas